Algirdas. Senovės Lietuvos valstybininkas: jo veikla ir darbai

Istorikams ir istorijos mėgėjams pateikiame lietuvių išeivijos istoriko Algirdo M. Budreckio parašytą, 1981 metais išeivijoje išleistą, dabar su viduramžių istoriko paaiškinamuoju straipsniu ir detaliais komentarais perleistą monografiją apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą.

Knygos autorius monografijoje stengiasi nušviesti ne tik Algirdo gyvenimą ir veiklą, bet ir jo istorinį laikotarpį. „Šis Gediminaitis buvo svarbus veikėjas Rytų Europos istorijoje, tačiau reikia neužmiršti, kad, nežiūrint jo asmens genialumo, jis nebuvo antžmogis. Tiesa, jis darė poveikį saviškiams ir kaimynams, bet jo veiklą taip pat nulėmė ir vietinės aplinkybės, tarptautiniai įvykiai bei jų padariniai“, sako autorius. Taigi Algirdo veiklą reikia nagrinėti ir įvertinti pagal jo gyvenamąjį laiką. Kokiomis sąlygomis teko jam veikti? Ar jam pavyko įgyvendinti savo tikslus? Kiek tai pavyko? Ar jis tinkamai reagavo į tuomečius įvykius? Kas buvo jo varžovai? Ar tie amžininkai sėkmingiau ar prasčiau pasirodė susidūrę su Algirdo užmojais? Kitaip sakant, ar Algirdas nugalėjo savo varžovus? Kokios naudos būta tuometei Lietuvai iš jo diplomatinės ir karinės veiklos? Į šiuos ir į daugelį kitų klausimų autorius stengėsi atsakyti šiame veikale.

Įvertinant Algirdo veiklą, reikia atminti, kad išoriniai veiksniai nuolat trukdė jam įgyvendinti didžiosios imperijos viziją. Algirdas ir Kęstutis dažnai buvo priversti gintis arba reaguoti į galingų varžovų veiksmus. Algirdo politika buvo atsargi ir gynybinio pobūdžio. Aplinkybės verste vertė veikti tuo pačiu laiku dviejuose, net trijuose frontuose. Vis vien, vadovaudamasis šaltu protu ir apdairumu, Algirdas mokėjo nukreipti įvykius Lietuvos naudai. Jis mokėjo apdairiai žvelgti į tarpvalstybinius įvykius, numatyti galimybes, užimti tam tikrus plotus ar išplėsti lietuvių įtaką. Ne be reikalo Vytautas Algirdą laikė gabaus valstybininko pavyzdžiu.

Yra tiek lietuvių, tiek kitataučių istorikų, kurie pripažino ir tebepripažįsta, kad šalia Vytauto Algirdas buvo gabiausias senovės Lietuvos valdovas. Jo diplomatija, karyba ir užkariavimai sudarė aplinkybes Vytautui iškelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vyraujančias Rytų Europos valstybes. Kęstutis pasižymėjo Lietuvos gynyboje, o Algirdas buvo Lietuvos plėtros grindėjas. Jis nuosekliai vykdė ekspansinę politiką, kuri padvigubino Lietuvos valstybės plotus ir suteikė etnografinei Lietuvai ir reikalingų karių, ir resursų atsispirti Kryžiuočių ordino agresijai. Ordinui talkino Vakarų Europos riteriai, Algirdas rado vasalų slaviškuose Rytuose, kurie atsvėrė Vakarų karinę paramą kryžiuočiams. Algirdas buvo ir Vytauto Didžiojo politinis auklėtojas.

Lietuviams Kęstutis yra riteriškumo ir senų papročių gerbėjo pavyzdys, o Algirdas – pavyzdys, kaip iškelti tautos valstybingumą, kaip sėkmingiau sutelkti tautos jėgas valstybės gerovei ir plėtrai. Jis davė pavyzdį, kaip diplomatiškai suderinti kaimynų interesus savos tautos ir valstybės naudai.